Faktiškai jau nebūna dienos, kad žiniasklaidoje nenuskambėtų žinia apie ir vėl kur nors Lietuvoje kertamas sengires, siauro mūsų pajūrio ruoželio kopose kylančius rūmus ar europinių pinigų įsisavinimą, verčiant miestų žaliąsias erdves betoninėmis dykromis. Vis dažniau vietoj nuo vaikystės pažįstamo ir mylimo plačialapio medžio randame tik krūvelę pjuvenų ir dar vieną užtrinkeliuotą plotą, o vietoj ūksmingos alėjos – lyg pasityčiojimui į žemę sukaišiotas brangiai kainavusias importines rykšteles, kurios niekada neišaugs į pilnaverčius medžius. Ir liūdniausia, kad, anot poeto, žinia, kad kas valandą, kas dieną kirvis į kamieną, o blogis į mane, mūsų jau nebestulbina.
Susitaikome su barbarišku mūsų istorinio simbolio Gedimino kalno sunaikinimu, su šventvagišku Zapyškio bažnytėlę supančios žalios pievos užbetonavimu, ką jau ir bekalbėti apie mūsų miestelių ir kaimų žaliuosius plotus visuotinai naikinantį euroremontą. Atsakingi asmenys postringauja apie vieną iš svarbiausių būsimos gerovės Valstybės pagrindų – tvarią ekonomiką bei žaliąjį vystymosi kursą, ir čia pat ruošiasi aukoti gražiausias pietų Lietuvos girias dar vienam milžiniškam kariniam poligonui.
„Mūsų laikais medis neretai yra iškalbingas veidrodis, atspindintis žmogaus elgseną savo aplinkoje, visoje kūrinijoje. Mirštantys medžiai yra tarsi nebylūs priekaištai, įspėjantys, kad yra žmonių, akivaizdžiai nevertinančių nei gyvybės, nei pačios kūrinijos, nesuvokiančių šios dovanos didybės, o tik šaltai apskaičiuojančių naudą ir pelną. Ir tik pamažėle ryškėja, jog ten, kur miršta medžiai, finale žūsta ir žmogus,” – įspėjo mus šventasis tėvas Jonas Paulius II.
Kai valdžia, nekreipdama dėmesio į Europos Sąjungoje (taip pat ir mūsų šalyje) galiojančią Orhuso konvenciją, įpareigojančią ją tartis su visuomene dėl visų numatomų atlikti mums ir ateities kartoms svarbių mūsų gyvenamosios aplinkos pokyčių, savavališkai bei savanaudiškai tvarko viešąsias erdves bei gamtą, lyg savo nuosavą kiemą, visuomenei belieka sakyti griežtą „ne“ ir kovoti už savo teisę į sveiką bei žmogui palankią gyventi aplinką visomis įmanomomis teisinėmis priemonėmis.
Suprasdami šios kovos svarbą, į ją įsijungia vis daugiau ir daugiau įvairaus amžiaus, įvairių profesijų atsakingų piliečių. Labai svarbus vaidmuo čia tenka neformaliems aplinkosaugininkams, teisininkams, kitiems profesionalams, kurie gindami įstatymus ir fiksuodami jų pažeidimus, gali maksimaliai atstovauti visuomenei, ginant viešąjį interesą. Visa eilė šaunių mūsų kolegų kovoja už Lietuvos gamtos išsaugojimą, jos tausojimą, racionalų tvarkymą, aukodami savo brangų laiką bei asmeninius išteklius. Ši kova, arba tiesiog jų kasdien sąžiningai ir išmaniai dirbamas darbas, reikalauja ne tik pilietinės drąsos, intelektualinių resursų, bet ir nemažai finansinių išteklių.
Dažniausiai šie gamtos, mūsų teisės į švarią aplinką gynėjai dirba be jokio atlygio, prarasdami galimybes per gamtosaugos procesams skiriamą laiką užsidirbti iš savo tiesioginės veiklos, arba naudoja šeimos biudžetui skirtas lėšas. Kad aktyviems kovotojams prieš valdžios bei nesąžiningų piliečių savivalę, už žalią, jaukią gyventi Lietuvą, netektų patirti materialinių nuostolių, o visuomenė taip pat galėtų prisidėti bendrai ginant viešąjį interesą, buvo įsteigtas Viešojo Intereso Gynimo Fondas. Kiekvieno iš mūsų, neabejingo ir kovojančio už Lietuvos gamtos išsaugojimą, valioje pagal galimybes ir sąžinę paremti šį fondą, taip atliekant savo pareigą gyvybei ir ateities kartoms.
Gytis Padegimas
Teatro režisierius, pedagogas