"Tegu tai bus viešas atsakymas Kauno miesto administracijai, pigiai ir primityviai prievartaujant visuomenę ir skatinant ją priimti neišdiskutuotus sprendimus.
Šiuo metu spaudoje pasirodė keli tekstai, kur vėl bandoma įpiršti pasirinktus sprendimus dėl Kauno senamiesčio Vilniaus g. akmenų grindinio. Imtasi Vilniaus g. atkarpą grįsti apipjaustytais akmenimis. Tokiu sprendimu – nelaukiant teismo sprendimo – galimai, daroma įtaka jo priėmimui, nes, nelegaliai klojant grindinį, stengiamasi paveikti dalį visuomenės nuomonės, taip suformuojant sau palankų užnugarį.
Tačiau visas šis elgesys kelia ir tokią mintį, kad savivaldybės administracijos atsakingi darbuotojai, apskritai, nepakankamai (arba iškreiptai) suvokia paveldo reikšmę kultūros istorijoje ir jos sklaidai šiandien.
Esminis dalykas, kad paveldo objektai (medžiagos, formos, etc.) saugo ir perteikia istorijoje jau išnykusius daiktus ir pastatus, erdves ir elgsenas, tradicines medžiagas ir jų panaudojimo bei ruošimo būdus, senais laikais taikytas technologijas.
Geriausiai tai pažįstama iš archeologinių artefaktų, tyrimų metu atkuriamų struktūrų ir darinių, o kartais ir elgsenų ar apeigų. Visuomenėje besidominčius paveldu dar daugiau patraukia architektūrinis paveldas. Regionai, valstybės varžosi siekdamos senamiesčiais, pilimis, dvarais ar kitais istorinio paveldo pastatais perteikti krašto istoriją, žinias, jausmus.
O kas atsitinka, jei mes tiesiog orientuojamės vien į tai kas yra patogu? Nesinori čia samprotauti apie sąvokos abstraktumą, tai esu aptaręs anksčiau – tai, kas vienam yra patogu, kitam tėra tingumo ar apsileidimo išraiška.
Bet pabandykime į tai pažvelgti istoriškiau. Visuomenėje amatų plitimą vertinantis teoretikas Glenn Adamson sukūrė terminą „materialusis intelektas“, kuriuo išryškina atlikimo (veiksmo) prigimtį ir pabrėžia, kad šiuo metu mes jau praradome medžiagų bei gamybos procesų pažinimą ir įgūdžius. Toks mus supančio materialiojo pasaulio supratimas, gebėjimas jį suvokti ir iššifruoti, jo žinios ir įgūdžiai reikalingi tam, kad aplinka būtų permąstyta ir įkūnyta šiandienoje. O kaip tik šis santykis tarp žmogaus ir medžiagiškojo pasaulio šiuo metu sparčiai nyksta, mes prarandame ankstesnių kartų įgytas patirtis. Kaip teigia dr. I. Bertašiūtė-Grosbaha (tekste ir toliau remtasi jos įžvalgomis), „materialiojo intelekto‘ praradimas yra netgi didesnės žmonijos krizės simptomas. Taigi, medžiagiškoji apllinka mums ne tik sunkiau pasiekiama ir daug komplikuotesnė, negu kada nors buvo anksčiau, bet ir jos šaknys visomis prasmėmis nutolusios nuo mūsų. Ir tokia atskirtis lemia mūsų gebėjimą ar negebėjimą emociškai sveikai jaustis sau artimoje aplinkoje. Iš čia kyla didžiulis susidomėjimas rankdarbiais, laiko praleidimu mėgėjiškai praktikuojant įvairius amatus.
Drįsčiau teigti, kad mūsų tariamas nepatogumas tėra prasto lavinimo ar kultūros suvokimo pasekmė. Pamirštama, kad nepatogumas, tam tikras grubumas ar netikėtas paviršiaus nelygumas mums ne tik primena istoriją, - jis mums suteikia naują patirtį, atskleidžia sudėtingą amžių slepiamą įvairovę, amato istoriją. Pažintinė kiekvieno amato raidos vertė yra didžiulė, šiandien daugeliu atvejų iki galo neatskleista. Savo prigimtimi amatas nėra nei patogus, nei švarus ar švelnus, - jis gali būti labai grubus, purvinas ir šaltas, neretai nuviliantis ir verčiantis abejoti.
Bet svarbiausia, kad tokioje abejonėje ar nusivylime slypi kažkas daugiau. Tai ir pažinimo poreikis, noras suvokti ir patirti. Toks netikėtas ir „nepatogus“ santykis su bet kuria medžiaga dažnai atskleidžia mumyse slypintį nežinojimą ir skatina ieškoti santykio su medžiaga, bandyti suvokti ir pajausti tų „nepatogumų“ (ar tai nenušlifuotumas, grubumas, šiurkštumas ar atšiaurumas) priežastis, lavinti savo „materialųjį intelektą“ ir visapusiškai pritaikyti ilgame pažinimo procese. Juk nuo gimimo mes priversti liesti, pajausti ir užmegzti santykį su įvairiausiomis medžiagomis. Ir šis santykis kiekvienam formuojasi individualiai, tam didelės reikšmės turi mus supanti kultūra, jis moko mus sugyventi su aplinka, moko mus būti pasaulyje – nuo sugebėjimo stovėti ir vaikščioti iki sudėtingų procesų valdymo įgūdžių.
O apibendrinant dar, nors gal ir mažai tinkantis, bet iškalbingas palyginimas. Prieš porą dešimtmečių kilo stiprus poreikis pokario partizanų palaikų paieškoms. Visiškai pateisinamas noras žuvusiesiems rasti prideramą vietą kapinėse. Tačiau perlaidojant buvo renkami tik mirusiųjų palaikai. Ir tik gerokai vėliau suvokta, kokia gausa unikalios informacijos slypi pokariu nužudytų ir atsitiktinėse vietose užkastų mirusių palaikų aplinkoje, - t.y. toje šiurkščioje kapo duobės žemėje, jos ir jose pamestų daiktų medžiagiškume, slypi paskutinių mirusiojo dienų ar valandų likučiai, kuriuos visgi galima užčiuopti, o jie gali papasakoti jokiais įrašais nedokumentuotas istorijas. Bet skubėta, kol dar likę artimųjų, kol dar neišblėsusi atmintis, norėta greičiau ir visuotinai priimtinu būdu surinkti kūnus, bet nesuvokta kaip tampriai jie susiję su vietos medžiagiškumu.
Dar vienas palyginimas, manau, aiškiau atskleis „materialiajame intelekte“ slypinčią giluminę patirtį. Nuo mūsų vis daugiau tolstančiais sovietiniais laikais buvo restauruota gana nemažai svarbių architektūros paveldo pastatų. Restauravimo metu tiesiogiai susidurta su medžiagiškumo klausimu. Geroji praktika reikalavo, išsaugant autentiškas mūro dalis, naujomis plytomis keisti tik visiškai sudūlėjusias mūro dalis. Tačiau tuometinė restauravimo „ekonominė praktika“ skatino naujomis plytomis keisti kuo didesnius mūro plotus, - taip buvo patogiau ir greičiau, patraukliau atrodė lygus ir glotnus naujo mūro paviršius. Tokį sprendimą skatino ir vienodi restauravimo įkainiai, - tokie patys tiek naujam mūrui, tiek ir senomis plytomis restauruotai daliai. Ir buvo labai sunku įrodyti tuos didelius praradimus, kuriuos lėmė toks tariamai visiems gražus, lygus ir glotnus, tvirto naujo mūro paviršius. O prarasta buvo iš tiesų daug,- negrįžtamai sunaikintos istorinių plytų formos ir dydžiai, medžiaga ir priemaišos, išdegimo būdai ir kokybė, sąramų ir arkų mūrijimo elementai. Ir visa tai tik dėl patogaus ir greito darbo, nenoro suvokti daikto medžiagiškume slypinčios sudėtingos ir įvairiapusės informacijos.
Tad gal neskubėkime daryti taip, kaip mums šiandien atrodo „patogiau“, bet ieškokime to santykio tarp žmogaus ir medžiagos, mūsų protėvių kurto santykio pėdsakų. Tik išmokę klausytis medžiagos ir ją pajausti, suvokę jos galimybes ir galimybių ribas, tik tada galėsime kurti kartu su medžiaga, o ne tiesiog ją priverčiant išpildyti mūsų norus ir idėjas. Tai mokys mus sugyventi su mus supančia aplinka, o ne ją įveikti sukuriant asmeniškai man svarbius daiktus ir aplinką."
