Kol neprasidėjo teisminiai procesai, Vilniaus Tauro kalno projektas buvo tik eilinis savivaldybės finansinis projektas, o visuomenės ir specialistų balsai – nereikšmingas galvos skausmas savivaldybės klerkams.

Taigi dėl ko kilo ginčas teismuose? 

Paaiškėjo – Vilnius turi sisteminę želdinių priežiūros problemą, o savivaldybės savivaliavimo mastai šioje srityje pasiekė kritinę ribą. Vilniaus savivaldybė nesilaiko savo pačios nustatytų Želdinių priežiūros taisyklių, kurios numato gana griežtą medžių šalinimo reglamentavimą – tam turi pritarti specialiai sudaryta Visuomeninė želdinių priežiūros komisija.

Tačiau atsitiko taip, kad per kažkokį „neapdairumą” Vilniuje ši Želdinių komisija buvo sudaryta iš tikrų specialistų, o jos vadovu paskirtas principingas parkų istorikas dr. Dainius Labeckis, kuris nesutiko taikstytis su savivaldybės savivale.

Vilniaus mieste projektavimo užduotyse bei sąlygose nėra reikalavimo, kad projektuojant naujas statybas ar rekonstrukcijas būtų privaloma maksimaliai išsaugoti brandžius medžius. Tokia sąlyga galėtų tapti logišku reikalavimu ieškant urbanistinių sprendimų, kurie statinius integruotų į esamą kraštovaizdį, o ne drastiškai jį keistų. Tai savaime užkirstų kelią daugeliui konfliktų, kurie kyla projektavimo bei statybos stadijose, kai nepagrįstai  užsimojama išpjauti brandžius miesto medžius, kėsinantis iš esmės pakeisti aplinką. Nesant šių reikalavimų paprasčiausia, žinoma, yra projektuoti tuščioje erdvėje, ypač kai „tuščias” yra ir projektuotojų bei užsakovų kūrybinis potencialas.

Šiame kontekste projektų vykdytojams didžiausia problema Vilniuje tapo nebe saugomi medžiai, o Želdinių komisija. Vienintelis būdas neatsakingai parengto projekto sumanytojams išvengti neigiamos Želdinių komisijos išvados – ją „apeiti”. Tai yra, į ją nesikreipti, ją ignoruoti, neteikti informacijos apie projektus, o atsitikus taip, kad komisija savarankiškai priima išvadą – tokių išvadų nepaisyti. Ir tai, pasirodo, įmanoma, kai tam pritaria pati savivaldybė.